APIE ARTĖJANČIĄ APOKALIPSĘ

     Nieko nenoriu gąsdinti, tik siūlau apsidairyti ir suprasti, kas vyksta pasaulyje ir pas mus pačius. Vyksta kiekvieną dieną. Kaip artėja, tai ką mes visi matome ir jaučiame, tačiau niekaip negalime ir nesugebame sustabdyti.

     Norėčiau pateikti keletą pavyzdžių iš Vakarų pasaulio kasdienybės. Tos kasdienybės, kuri palaipsniui apima ir mūsų visuomenę. Pasak feminisčių, mes, vyrai, jas engiame tuo, kad kreipiamės kaip į moteris, elgiamės kaip su moterimis. Pasirodo negalima jų vadinti Miss ir Missis, nes taip mes apibrėžiame jų santuokinį statusą, o tai neleistina (analogiškai su mūsų moteriškų pavardžių galūnėmis). Šių naujųjų sąjūdžių moterys apkaltino vyrus visuotiniu seksizmu: esą visi jie seksistai, žiūrintys į moterį tik kaip į sekso objektą, todėl viską, kas susiję su moterimi ir seksu, reikia eliminuoti. Todėl jei jūs darbe pajuokausite su savo bendradarbe ar dar blogiau – su pavaldine, neišvengsite bėdos: jums tuojau pateiks ieškinį ir jūs prarasite darbą.

     Toliau dar gražiau. Vyras – tai engėjas, todėl jam ne vieta valdžioje, reikia, kad visur būtų moterų. Kilo kampanija, kad svarbius postus užimtų bent jau vienodai vyrų ir moterų. Šiandien JAV jau nė vienas vadovas su savo pavaldine niekada nekalbės akis į akį, jis būtinai pasikvies liudytojų, nes gali būti paduotas į teismą dėl seksualinio priekabiavimo, ir jo karjerai – galas. Kvotos darbuose – kodėl firmos direktorių taryboje tik viena moteris? Juk moterys sudaro mažiausiai pusę visų gyventojų, taigi ir direktorių taryboje jų turi būti ne mažiau 50%. Ar tai ne nesusipratimas – žmones pagal jų odos spalvą ar lytį stumti į tas pareigas ar postus, į kuriuos jie pagal savo asmeninius duomenis iš esmės nebūtų galėję pretenduoti? JAV armijoje iškovojusios teisę tarnauti kariniuose daliniuose, moterys aptiko nuostabią landą: jos eina į armiją, ištarnauja tris mėnesius, pateikia ieškinį dėl seksualinio priekabiavimo, prisiteisia ar sulygsta keletą milijonų dolerių ir pasitraukia. Tai nuostabus būdas praturtėti per porą trejetą metų.

     Kitas žingsnis – dvasininkai. Juk dvasininkas – autoritetinga figūra; nevalia, kad dvasininkai būtų vyrai! Turi būti moterys.

     Šiandien jau pasiektas taškas, kad JAV išrinktas politiškai korektiškas prezidentas. Ne todėl, kad jis turėjo kokių nors ypatingų idėjų, o todėl, kad jis juodasis. Amerika turėjo parodyti visam pasauliui, kokia ji pažangi, nerasistinė, kaip jie štai ėmė ir išrinko mums prezidentą juodąjį. Ir kas, kad jis nedaug išmano politikoje ar ekonomikoje, kad jis priskaldys malkų ir jau priskaldė, - visa tai amerikiečiams nesvarbu, kad tik jie nesiliautų atrodę pažangūs.

     Ir jeigu viskas tik baigtųsi feminizmu ar rasistiniais santykiais. Ne, viskas žengia tolyn, apimant vis naujas mažumas. Vakaruose tvirtinama, kad nevalia sakyti “neūžauga”, šis žodis uždraustas. Reikia sakyti “turintys vertikalumo sutrikimą”. Storulis – jis dabar jau, pažodžiui “turintis gabaritinių problemų”. Mumyse jau čigonai – romai, negrai – juodaodžiai, pensininkai – senjorai, dantistai – odontologai. Greitu laiku žydai, rusai, lenkai bus pakeisti neįtikėtinais pakaitalais. Anglijoje eliminuotos bet kokios visuomeninės Kalėdų apraiškos. Viešojoje erdvėje Kalėdos uždraustos: jei nori savo namuose, prašau, švęsk, o štai statyti kalėdinį spektaklį viešoje vietoje – draudžiama, nes tai bus įžeidžiama musulmonams. Anglijos nacionalinė vėliava(nepainioti su Britanijos) – šv. Jurgio kryžius – uždrausti!Kodėl? Ogi todėl, kad musulmonams tai bus skaudu, tai primins jiems Kryžiaus žygius.

     Kas tai? Iš kur tai? Dabar cenzūra pasiekė tokią ribą, kad Šekspyras mūsų laikais nebegalėtų rašyti. Daugelio jo kūrinių nūnai statyti nevalia: “Venecijos pirklys” – antisemitizmas, “Otelas” – rasizmas, “Užsispyrėlės sutramdymas” – seksimas... Netgi “Romeo ir Džiuljeta” – tai šlykštus heteroseksualų šou.

     Ir štai paskutinis įvykis, sudrebinęs mus. Sukelta masinė isterija dėl homoseksualų eitynių Vilniuje. Danguje sraigtasparniai, upėje vos ne povandeniniai laivai, žemėje iki dantų ginkluoti, labiau panašūs į monstrus, nei į žmones, policininkai. Pirmasis žingsnis žengtas – Rubikonas pereitas. Eitynės įvyko. Kas toliau? Po metų kitų bus žengtas antrasis žingsnis – tos pačios lyties atstovų vedybos. Svočia, sėdinti Seime, laukia nesulaukia šių vestuvių. O mūsų gerbiama civilinės metrikacijos vedėja bus priversta juos tuokti. Ir po to bus žengtas paskutinis žingsnis – bus leista įsivaikinti vaikus. Ir tas vaikutis, augantis tokioje “šeimoje” mamyte vadins mažiau ūsuotą ir plaukuotą. Ir to nesustabdys nei monsinjoras, besimeldžiantis prie Katedros, nei du parlamentarai, besigrumenantys su monstrais – policininkais.

     Ir vis tik gražu, kad turime mes tokių puikių, gražių, protingų moterų – prezidentę, Seimo pirmininkę, ministrių, atrodo, turėsime ir generalinę prokurorę. Ir dar daug daug kitų. Kas mes vyrai, be moterų?

____________________

APIE SUSITIKIMUS, IR NE TIK

     Šių metų pradžia priminė, kas yra žiema. Patys jauniausi pirmą kartą gyvenime išvydo kalnus sniego, speigą ir nepakartojamą šerkšno grožį. Ne kartą galvojai, ar tai realybė, ar tik laki vaizduotė? Į Kopenhagą suvažiavę garbūs ponai postringavo apie žemės visuotinį atšilimą,  tuo tarpu anglai, ispanai, italai neišbrido iš nematytų gyvenime pusnių, vasarinėmis padangomis “apauti” automobiliai beviltiškai kapanojosi autostradose.

     Tokiu metu teko atlikti vieną iš pagrindinių Seimo nario funkcijų – vykti į susitikimus su rajono rinkėjais. Tai nebuvo  palankiausias metas susitikimams ne tik dėl oro ir gamtos sąlygų, bet ir ekonomine ir politine prasme. Lauke spaudė nemenkas šaltukas, keliai buvo sunkiai įveikiami. Tačiau  pamatęs žmones, jų akis, užmiršdavau viską. Žmonėms buvo keista, kad dar likus daugiau kaip dvejiems metams iki Seimo rinkimų, pas juos atvyko Seimo narys. Jie buvo pratę, kaip ne kartą patys sakė, politikus išvysti tik prieš rinkimus.

     Gyventojai nebuvo labai džiugūs ir laimingi. Visus slegia sunkmečio ir vietinės problemos.  Suvainiškio, Duokiškio, Skemų, Onuškio, Lailūnų žmonėms aktualiausias klausimas – kelių asfaltavimo darbai. Skemiečius ir onuškiečius galėjau nudžiuginti – šiais metais didžioji dalis jų kelių bus asfaltuojama. Vandens problemų turi skemiečiai, žiobiškėnai. Tai senos bėdos, neišspręstos nuosavybės teisės. Neapšviestos gatvės, palaidi šunys, bendruomenių pastatai, nedarbas, mokesčiai...

     Išgirdę, kad šiais metais rajone vykdomi darbai už keliasdešimt milijonų litų, žmonės maloniai nustebdavo. Juk to niekada nėra buvę, todėl sunku patikėti. Rokiškio Respublikos gatvės rekonstrukcija, Pandėlio ir Juodupės gimnazijų renovacija, Laibgalių, Pandėlio, Kavoliškio ir Juodupės miestelių centrų tvarkymas, urbanistinės teritorijos Rokiškyje tarp Respublikos g. – Aušros g. – Parko g. – Taikos g. – P. Širvio g. tvarkymas ir kt.

     Iš Lietuvos aktualijų daugiausia dėmesio sulaukdavo L. Karaliaus ir A. Sacharuko poelgiai, A. Valinsko ir jo kompanijos veikla politikoje, korupcija, nebaudžiamumas. Žmonės, nusivylę šoumenais, sunkiai beprisimindavo, kad šie patys į Seimą neatėjo, o juos išrinko čia sėdintys rinkėjai. Tačiau nė vienas  jų neprisipažino, kad už juos balsavo.

     Kai primeni,jog televizija rodo ne vien “Kakadu” ir panašias laidas, žmonės susimąsto. Juk  į gyvenimą, problemas, politiką reikia žvelgti plačiau, galvoti, nepasiduoti manipuliacijoms. Prieš rinkimus visada atsiranda Lietuvos “gelbėtojų” (berods, jau turėjome tris, kas bus ketvirtas?), kurie žada, žada ir žada... Kai pasakydavau, kad mane rinkėjai išrinko be jokių pažadų – sunkiai patikėdavo.

     Susitikimuose keisdavosi kalbos ir temos, išsikalbėję, išsilieję gyventojai nurimdavo, jų akyse ir lūpose atsirasdavo šypsena, bendro supratimo jausmas. Mus vienijo ir šildė Kalvių kultūros namų židinys ir bendras ratas! Skani ir karšta arbata Antanašės bendruomenės name (deja, dar nerestauruotame)! Daug išmonės turėjo lailūniečiai, su kuriais minėjome Lietuvos valstybės atkūrimo dvidešimtmetį!

     Nei viena politika negali būti ideali. Ją įgyvendina žmonės, kurie taip pat klysta. Politikos nereikia nei pernelyg peikti, nei idealizuoti. Ji yra būdas  organizuoti gyvenimą. Kito  nėra. Niekada nebus tobulos politikos. Visada kas nors stringa. Tam reikia ir pačių piliečių dėmesio – jų budraus atsakingumo. Todėl piliečiai turi būti visada šiek tiek nepatenkinti. Šį nepasitenkinimą politikai galėtų nukreipti naudinga vaga – išnaudoti pasiūlytas konstruktyvias idėjas, siekdami patobulinti savo valstybės įstatymus. Vieni politikai keičia kitus, tačiau kokybiško šuolio trūksta. Matyt, turėtų vykti daugiau atvirų pokalbių ir visuomeninių diskusijų konkrečiais kultūros politikos klausimais.

____________________

 APIE SAVIVALDOS RINKIMUS

   Šiais metais rinkėjai gali ramiau atsikvėpti –  neįtikėtina : jokių rinkimų, jokių agitacijų. Visos partijos ir rinkėjai gali ramiai ruoštis, nes tik 2011-aisiais – savivaldos rinkimai, dar kitais – Seimo ir t.t. 

     Rinkimų į savivaldybes laukia esminės reformos. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad į savivaldybių tarybas gali pretenduoti ir tie piliečiai, kurie nenori priklausyti vienai ar kitai partijai, todėl norėtų į vietos politiką žingsniuoti kaip laisvi ir nepriklausomi kandidatai arba ginti kokios nors bendruomenės ar visuomeninio judėjimo interesus. Vadinasi, nusistovėjusią sistemą teks radikaliai keisti. Tai kelia tam tikrų grėsmių ne tik partinei sistemai. Net ir partiniai politikai ne visada suvokia ideologinius niuansus, nebūtinai geba tinkamai atstovauti vietos žmonių interesams ir juos ginti. Galbūt iš tiesų principingai partijų besikratantis, laikantis save apolitišku, bet pilietiškai aktyvus vietos bendruomenės narys, įgijęs galią daryti realius sprendimus, dėl bendrojo gėrio kalnus nuverstų ir daug sumaniau spręstų vietinių žmonių problemas. Tačiau kiekviena lazda turi ir kitą galą. Kas garantuos, kad tokiu nepartiniu bloku ar asociacija pasivadinęs judėjimas, kuris plieks visas iš eilės partijas ir įtikinės piliečius, kad būtent partijos kaltos dėl sunkmečio ir krizės nepriteklių, neturės visų partijoms primetamų bėdų, nesirgs tomis pačiomis ligomis? Kas užtikrins, kad nepartiniai bus nekorumpuoti, atstovaus būtent rinkėjų,o ne kokių šešėlinių ar viešų oligarchų, ar net slaptų Lietuvos valstybės priešų, finansavusių “laisvūno” rinkiminę kampanija, interesams? Partijų kandidatai bent praeina vidinį “filtrą”. O kas nutinka su visokiais naujais dariniais ir gelbėtojais, sukurtais rinkimams, mes puikiai žinome. Rinkimų taisyklės turėtų būti visiems vienodos. Jei partijai reikia ne mažiau tūkstančio narių tam, kad galėtų dalyvauti rinkimuose, ne vyriausybinė organizacija galbūt taip pat turėtų vienyti tam tikrą skaičių narių, ne mažesnį, nei partijos.

     Šiuo metu labiausiai diskutuojama savivaldos modelio pakeitimo – tiesioginių mero rinkimų įvedimo- klausimu. Teigiama, kad tokio pobūdžio rinkimai paskatintų demokratijos šalyje stiprėjimą. Tokiam žingsniui pritartų tiek visuomenė, tiek didžioji dalis politikų, ypač savivaldybių atstovai, tačiau tam reikalingos atitinkamos Konstitucijos pataisos. Dar praėjusios kadencijos Seime šių pataisų projektas buvo parengtas, sulaukė beveik visų Seimo narių pritarimo, tačiau nepasiekė svarstymo stadijos, kadangi kilo nesutarimų dėl galių pasiskirstymo bei mero vaidmens savivaldybėse. Dabartiniai valdžiai, pritariančiai tiesioginių merų rinkimų įteisinimo idėjai, šio sumanymo įgyvendinti kol kas taip pat nepavyksta. Vyriausybės programoje pažadėta dar iki 2011-ųjų metų savivaldybių tarybų rinkimų priimti reikiamus įstatymus, kuriais būtų įteisintas tiesioginis merų rinkimas. Šiuo klausimu Vidaus reikalų ministerija yra parengusi įstatymų pataisas, tačiau toliau procesas stringa. Pagrindinė to priežastis – nesutarimai tarp politikų tiek dėl merų galių, tiek apskritai dėl tokių rinkimų reikalingumo.

     Vieni politikai pasisako už stiprų merą su įgaliojimais ir atsakomybe už jo priimtus sprendimus, taigi mano, jog išrinktas meras turėtų būti vietos vykdomosios valdžios vadovas ir perimtų įgaliojimus iš dabartinio savivaldybės administracijos direktoriaus. Kiti laikosi nuomonės, kad savivaldybės gyventojų išrinktas meras turėtų būti taip pat išrinktos tarybos pirmininkas, tačiau vykdomoji valdžia būtų sutelkta administracijos direktoriaus rankose, taigi iš esmė būtų palikta dabar galiojanti sistema. Suteikus merui daugiau galių, turėtų būti užtikrinama, kad valdžia nebūtų piktnaudžiaujama. Kita vertus, palikus išrinktam merui dabartines jo funkcijas, tai lemtų ne itin patogią jo padėtį – realios galios veikti būtų mažai , tačiau atsakomybė prieš rinkėjus didelė. Be to, įteisinus tiesioginius merų rinkimus, būtų problemiškas išrinktų merų ir tarybos narių santykis, kadangi meras ir tarybos dauguma gali būti skirtingų partijų atstovai. Pats tiesioginių merų rinkimų sumanymas sudarytų sąlygas populizmui: renkant merus tiesiogiai, nebeliktų tam tikrų ribojančių institucijų, tokių kaip taryba ir partija, todėl įmanoma, kad rinkimai pavirs populistine kampanija, o rinkėjais bus manipuliuojama.

     Nėra tobulo savivaldos modelio, kadangi kiekvienas jų turi savų privalumų ir trūkumų. Keičiantis aplinkybėms savivaldos modelių kaita Lietuvoje buvo neišvengiama. Belieka tikėtis, kad diskusijos dėl tiesioginių merų rinkimų ir rinkimų sistemos reformavimo, sustiprins pačios visuomenės pilietines nuostatas ir duos visiems naudos, o kompromisas pasiektas bei sprendimas priimtas bus dar iki ateinančių savivaldos rinkimų.

____________________

APIE PAREIGĄ TĖVYNEI

     Jeigu paklaustume keturiasdešimtmečių, penkiasdešimtmečių ir vyresnių vyrų, kada švenčiama kariuomenės diena, jie iš karto pasakytų sovietinių laikų datą. Ir tai galima suprasti. Juk jie joje tarnavo, davė priesaiką. Jaunystės potyriai, vargai, džiaugsmai ir nuotykiai neužmirštami. Ėjo ne savo noru, nedegė entuziazmu praleisti 2-3 metus kažkur, už kelių tūkstančių kilometrų. Kartais be teisės parvykti trumpų atostogų. Tačiau tokie buvo laikai.

     Jeigu to paties pasiteirautume trisdešimtmečių, dvidešimtmečių ir jaunesnių, manau neišgirstume jokio atsakymo. Nei sovietinės datos, nei lietuviškos. Galbūt iš vieno kito, kurie jau atitarnavo mūsų kariuomenėje, ar gerai besimokantys istoriją ir įsimenantys datas.

     Nuo pat 1918 metų, kada prasidėjo šiuolaikinės valstybės kūrimasis, minime lapkričio 23d., kaip lietuviškosios kariuomenės pradžią. Kada vyriausybės pakviesti jauni vyrai savanoriais išėjo ginti savo krašto nuo neprietelių, kurių visais laikais netrūko. Ėjo savo noru, vieni iš įsitikinimų, kiti pastūmėti savo draugų ir kaimynų, treti ieškodami nuotykių ar avantiūrų. Ir jie tai padarė – prastai ginkluoti ir aprengti apgynė savo Tėvynę, namus, šeimas. Išvijo priešus, kad kraštas galėtų laisvai tvarkytis, vystytis, žengti į priekį. Savo širdyse kariai turėjo puikių senosios Lietuvos pavyzdžių, turėjo išugdytą pareigą gintis.

     Pareiga Tėvynei išrikiavo Lietuvos raitelius Juodosios jūros pakrantėje, Saulės ir Durbės mūšių laukuose, Žalgiryje. Jis subūrė mirtininkus Pilėnuose ir partizanų bunkeriuose. Pareiga Tėvynei uždėjo ant Lietuvos vadų Europos nuo mongolų gynėjų šarvus didžiausiame Europos vadų suvažiavime Lucko pilyje.

     Pareiga Tėvynei sujungė sukilėlius prieš carą Pletiarytės pulke, kaip ir sukilėlius prieš raudonuosius bolševikus 1941 m.

     Pareigos jausmas nukreipė lietuvius į pogrindinę veiklą pirmosios ir antrosios sovietinės okupacijos ir nacistinės okupacijos metuose.

     Ar šiandien jaučiamės saugūs? Ar negresia mums negandos? Tai niekas nežino. Vieni mąsto vienaip, kiti kitaip. Tik visada turime atsiminti – nemylėdami ir neskirdami tinkamo dėmesio ir lėšų savai kariuomenei, greitu laiku turėtume “pamilti” ir dešimteriopai  brangiau išlaikyti svetimą, okupacinę armiją. Tokia istorinė realybė.

     Mūsų savanoriai šiandien toli nuo savo krašto gina mūsų visų, europiečių, likimus. Nes šiuolaikinis, globalus pasaulis, tapo toks mažas ir pažeidžiamas. Nesigindamas už  tūkstančių kilometrų Irake ar Afganistane, rytoj teks gintis čia pat, prie savo sienų. Kito pasirinkimo, deja, neturime. Sunku tai įsisamoninti, bet tai yra tiesa.

     Mūsų širdis ir darbus mato per amžius kovose žuvusių lietuvių vėlės. Mūsų žodžius su mūsų darbais lygina mus stebintis jaunimas. Gal gražiomis kalbomis patikėtų vyresnioji karta, tačiau vargu ar kam pasisektų apgauti jaunimą?

     Nulenkime galvas prieš žuvusius prie senų paminklų, statykime naujus ir – svarbiausia – nueidami neatsukime nugaros Lietuvos kovų istorijai, išugdžiusiai pareigą Tėvynei.

____________________ 

GYVENIMO RATAS SUKASI

___________________