| SVEIKINAME JUBILIATĘ DANUTĘ MAŽEIKIENĘ!!! |
|
SVEIKINAME JUBILIATĘ DANUTĘ MAŽEIKIENĘ!!!
Š.m. sausio 31 dieną Danutei Mažeikienei, literatei, Lietuvos rašytojų sąjungos narei, mūsų partietei, sukanka 70 metų. Nuoširdžiai sveikiname Jubiliatę ir linkime jai stiprios sveikatos, neblėstančios energijos, dar daug kūrybingų gyvenimo metų!
Pokalbis su Danute
Kurie gyvenimo metai Jums įsimintiniausi? - Be jokios abejonės – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, Atgimimo metai. Lėkiau kaip su sparnais į pirmuosius mitingus Rokiškyje, Kupiškyje, Panevėžyje. Ta euforija, ta liepsna širdy, džiaugsmo ašaros akyse...Tai buvo stebuklas! Tie šimtai parašų už Lietuvos Nepriklausomybę ir sovietų armijos išvedimą, kuriuos surinkome drauge su sūnumi Raivydu, talkininkaujant draugei Alytei, važinėdami po kaimus, belsdami į tautiečių namų duris ir širdis...O nepamirštamasis Baltijos Kelias! Išrūpinau autobusą, sukviečiau žmones, net netilpo visi. Ir sausio 13-oji...Abu mano sūnūs budėjo prie Parlamento ir Televizijos bokšto. Ir tą baisiąją naktį, ir dar daug, daug nerimo pilnų sausio naktų. Ačiū Dievui, kad leido palikti nors mažytėlaitį pėdsaką Tėvynės Laisvės Kelyje. Ačiū Tėvams, nes tai jų meilė savo gimtajam kraštui, mūsų šeimos tragiškas likimas leido man tapti tokia, kokia esu, kokia buvau tomis dienomis, nepaliko „stovėti po liepomis“. Aistringa, dainuojanti revoliucija. Žmonės su daina stipresni už tankus, iki dantų apsiginklavusią omonininkų gaują. Tai į širdį įrašė Atmintis, kuri yra neišdildoma, neužmirštama ir laiko dulkėmis neužklojama.
Ar senai pradėjote kurti? Kas daugiausiai įkvėpė kūrybinei ugnelei įsižiebti? - Nuo ankstyvos vaikystės, kiek gebu prisiminti, likimas mūsų šeimai buvo itin negailestingas. Nelepino ir vėliau. Ištikimiausia draugė Poezija guodė, ramino, šildė. Kai nuo likimo smūgių atsidūriau prie pavojingos fizinio ir dvasinio išsekimo ribos, išgelbėjo rašymas. Ėjo 1999-ieji, tada ir pradėjau rašyti. Anksčiau niekada nerašiau. Eilės liete liejosi. Rašiau apie viską: žmogaus būties laikinumą, skausmo prasmę, Tėvynę, meilę...Ir bemaž visus posmus jungė trapus vilties motyvas. Net pirmąją knygą buvau nutarusi pavadinti „Plaka viltį širdis“, tik gerb. Lietuvos Liaudies Kultūros Centro vyr. specialistas, mano knygos redaktorius A. Šidlauskas perkalbėjo. Nebuvo lengva su tuo susitaikyti, tačiau dabar „Ilgesio žalvarnės“ vardu esu patenkinta. Iš pradžių rašymas buvo tarsi išsikalbėjimas su savimi, sielos terapija, vėliau kilo noras susirasti panašių į save! Taip išėjau į viešumą.
Kuriuo paros metu labiausiai ateina įkvėpimas? - Nakties metu mintys aiškesnės, šviesesnės. Galima rašyti bet kada, tačiau vis dėlto rašymas ne malkų skaldymas, jas gali skaldyti visada, o rašyti toli gražu ne visada. Reikia kibirkštėlės, ugnelės, jei jos nėra – nieko neišeis...
Ar turite kitokių pomėgių? - Galėjau dirbti įvairiausius darbus, niekam nejaučiu antipatijos, tačiau labiausiai traukė prie meno. Mėgstu skaityti knygas, jos man suteikė daug žinių ir šviesos. Be galo mėgstu dainuoti, giedoti. Labai norėjau piešti. Praėjusią vasarą dalyvavau Rokiškio krašto muziejaus organizuotame dailininkų plenere. Pirmą sykį paėmiau į rankas teptuką ir nupiešiau pirmąjį paveikslą. Labai tikiuosi, kad ne paskutinį. Tačiau, kad ir kaip tai keistai skambėtų, - trūksta laiko...Labai myliu natūralų gamtos grožį, taip pat ir sukurtą žmogaus rankų.
Vasarą su grupe rokiškėnų važiavote į kelionę po Italiją, kurią gana sunku ištverti ir jaunam žmogui...Ar nenusivylėte? Kas paliko didžiausią įspūdį? - Dėl sveikatos problemų net svajoti apie tokią kelionę nedrįsau. Gavusi pasiūlymą labai abejojau, ar ištversiu. Pasiryžau ir turbūt Angelas Sargas mane globojo – viskas buvo labai gerai! Įspūdžiai nuostabūs – gyvenime temačiau tik darbą ir vaikus, niekur nebuvau išvykusi, o čia prieš akis įspūdinga Italijos panorama – kalnai, Florencija, nuostabiausia pasaulyje Santa Maria del Fiore katedra, Roma, didžiausia pasaulyje šv. Petro Bazilika, šv. Tėvo Benedikto XVI-ojo palaiminimas. Monte Cassino vienuolynas, Neapolis. Vezuvijaus viršūnėje TS-LKD literatų gildijos narių buvo skaitomi poezijos posmai...Nuostabiausias žemės kampelis - Kapri sala, San Marino Respublika, Venecija...ir puikūs, draugiški kelionės bičiuliai. Šaunioji gidė Gabija, mieloji Irena, charizmatiškasis Dainius, energingasis muzikantas Alvydas, mielos draugužės Zitutė, Alytė, Liuda, Audronė, Kristina ir t.t. ir t.t. Nuoširdžiausias Ačiū visiems!
Kuo paaiškintumėte savo gyvybingumą, sveikatą? - Širdis nesensta. Aš nesuprantu tų žmonių, kuriems viskas blogai, amžinai niurzga dėl visko. Žmogus mato tai, ką nori matyti. Kas nori matyti blogį, tai jį ir mato. Aš noriu matyti gėrį – jį ir matau. Ir tuo džiaugiuosi.
Ar pradžiuginsite poezijos mylėtojus nauja knyga? - Naujai knygai reikia eilėraščių ir pinigėlių. Eilėraščių yra. Pinigėlių nėra. Nors tikiuosi, kad atsiras kas nors, kam patinka mano eilės ir išties pagalbos ranką...Esu nepataisoma optimistė ir naivuolė...Štai taip.
Dėkoju už pokalbį. Kristina
Kadangi Danutė kuria eiles, ta proga jums pateikiame jos poezijos kūrinius
Danutės poezija tarsi nenumaldomas upės bėgimas, toks lengvas ir gaivus. Žodžiai liejasi taip laisvai, kad kiekvienas posmas lengvai gali tapti daina. Eilės pripildytos begalinės meilės Tėvynei, savam kraštui, žmogui, darbui......Per gyvenimą bėgusi bėgte, sukaupė didžiulę patirtį, kurią dabar dalina kitiems.
Mes turim savo širdyse
Ir vėlei metai nubangavo, Bet tai, kas buvo jau praėjo, Surinkę dieneles birias. Ir tai kas bus, taip pat praeis. Kaip laivo burės nulingavo Kas tai sukūrė, taip norėjo, Per laiko jūras, per marias. Žmogus tvarkos šios nepakeis.
Nurijom juos kaip gurkšnį vyno, Tad lieka pasitikt rytojų Atskiestą ašara karčia. Su meilės ir vilties dvasia, Jie guodė, džiugino, troškino O laimę – pragarą ir Rojų Ir aižė liūdesiu slapčia. Mes turim savo širdyse.
Lietuvai Kur kalvos Aukštaitijos
O, Lietuva, tu mums davei Kur kalvos Aukštaitijos Gimtos padangės mėlį, Su puokštėmis šilų Žalumą tėviškės laukų, Ir putinų žarijos Žilvitį paupy, Pavėsy ąžuolų. Skaudžios vergijos pėdsakus Tylios beržų lopšinės Ir liūdesio šešėlį, Užaugom supami Šviesia vilties vaivorykšte Motulės ir gimtinės Apjuosusi supi. Su meile glaudžiami.
Tavajam glėbyje lyg snaigės Nuraibuliuoja kloniais Tirpsta mūsų dienos, Saulelės ežerų, Nakties žvaigždžių spindėjimas Nublykčioja lelijos Toks mielas ir skalsus. Baltuoju sidabru. Lininio rankšluosčio vėsa Linguoja, šnara nendrės Ant seklytėlės sienos, Seselės vandenų Ramybe vakarų tylių Paklysta stirnos takas Palaimini visus. Žydėjime linų.
O, Lietuva, tu mums davei Tenai, gimtajam sodžiuj Gražiausią kalbą žemėje, Pati pradžių pradžia Išsaugotą tėvų ir bočių Pirmieji žingsniai, žodžiai Priespaudos laikais- Ir džiaugsmas ir kančia. Skambi lietuviška šneka Išskridome kaip paukščiai Su meile žodžiui gema, Troškimų vedami Senove dvelkia, karžygiais Palaiminti motulės Ir knygnešių takais. Malda ir širdimi.
Palikim savo ainiams ją Kur kalvos Aukštaitijos Tegu jiems kelią rodys Pušynai, ežerai Lietuviška tėvų kalba, Gimtų namų ramybė Skambėjimas dainų- Vaikystės aitvarai. O, Lietuva, gyva esi, Visi mes išauginti Kol gyvas tavo žodis. Tos meilės spinduliuos Tauta be dvasios savasties Rami beržų lopšinė Kaip medis be šaknų. Lydės visuos keliuos.
Aukštaitijos kraštas Tėvynei
Čia gimtasis kraštas. Tėviškė. Tėvynė. Tėvyne, dėl tavęs mes tapom broliais Rokiškėnų žemė čia – Aukštaitija. Ir sesėmis kaip Baltijos kely- Basomis vaikystės takelius išmynę Vienybė ta mus jungia iki šiolei- Amžinai išliekam surišti su ja. Tik meile Tau mes esam dideli.
Kiek ši žemė davė iškilių šviesuolių Tik su tavim mes jaučiam savo jėgą, Neeilinio proto asmenų garbių Dalinamės ir laime, ir skausmu- Ir gražiausias sodžius ir troba varguolių Galbūt todėl taip greitai dienos bėga, Neišvengia laiko permainų svarbių O širdys plaka pakiliu ritmu.
Ta pati žemelė didvyrius augina Tai tau, Tėvyne, mūsų darbo vaisiai, Motinų nešioti ir piktadariai Žinių, kantrybės, proto derinys, Laikas išsijoja, iškelia, skandina Tai mūsų pareiga ir mūsų teisė- Laiko jūrą puošia dvasios švyturiai Tas kasdienybės triūso vėrinys...
Jų dėka laimingi praeitį pažinę Tėvyne, dėl Tavęs mes tapom broliais- Jų vardus ir ainiai pagarbiai kartos Vienybėje galia ir išmintis. Kas mylėjo Dievą, darbą ir Tėvynę Alsuojame ta meile iki šiolei- Liks gyvi šviesiausioj atminty tautos Palaimink, Dieve, mūsų tai lemtis.
Tėviškė. Tėvynė. Mielas savas kraštas Artojėlių žemė čia – Aukštaitija. Dainomis ataustas margas lino raštas Laisvę išnešiojus Meilės žarija.
Rokiškiui
Rokiški, tau mūsų siekiai ir svajonės, Prie paminklo laisvei nenuvysta gėlės Turim kuo didžiuotis, turim ką mylėt. Kelias į pasaulį atviras, platus. Tiesios tavo gatvės, gražūs tavo žmonės Duonos kasdieninės, sūrio gardumėlis... Laisvė leidžia augti, skleistis, tobulėt. Laikas nesustoja skindamas metus.
Rokiški, po tavimi turtinga Raibuliuoja metų puokštė įspūdinga- Aukštaitijos žemė mylima, sava. Tebūnie garbinga šimtmečių tąsa. Rokiški, tave dainuojantį, svetingą Laiminki kūrėjau, būtimi prasminga Užaugino mūsų Lietuva. Santarve, ramybe, meile ir tiesa.
Aikštėje per dieną saulė ritinėjas, Rokiški, po tavimi laiminga Ragina bažnyčia eit doros takais Aukštaitijos žemė žydinti, laisva. Švyti dvaro rūmai, o padauža vėjas Rokiški, tave dainuojantį, svetingą Žaidžia su trispalvių vėliavų šilkais. Užaugino mūsų Lietuva.
Iš kelionės po Italiją Kodėl?
Kokie gražūs veidai Kodėl dangus toksai be galo aukštas, Kaip jaunystės aidai, Kodėl duonelė amžiais su pluta? Kuriuos teko pažint šioj kelionėj Kodėl, kai putros jau be kaupo šaukštas, Ta kelionių aistra, Dažna širdis vien pykčio sutraukta? Tas dangus akyse Nuoširdumas ir draugo pašonėj. Kodėl nelaimės ne po vieną vaikšto, Šiandien esam jauni, Kodėl daugybė protų pragerti? Ryt, poryt vyresni Kad netgi saulę po dulkėtą aikštę, Te Aukščiausias suteiks tą malonę Vis spardo spindulio jos neverti? Saulė šviečia visiems Ir jauniems ir seniems Suvirpa ašara ant džiaugsmo aido, Ačiū jums už šią smagią kelionę. Kai niekšas stengias šventąjį vaidint. Kodėl žmogus žemai taip nusileido, Kad nesinori jį žmogum vadint?
Puošiasi sodo takeliai Baltas sausio rytas
Puošiasi sodo takeliai Baltas sausio rytas baltą skraistę nėrė, Snaigių lengvučiais žiedais, Balto speigo siūlais, baltu vąšeliu. Skamba boluojantis kelias, Baltą žiemos pūgą baltalksniai sugėrė, Speigo varpelių aidais. Stirna nušuoliavo priešaušrio keliu.
Ką gi jau ką besurasiu, Baltos eglių skaros, baltakelniai krūmai, Ten – kalvų keturių? Vėtrungė prie skliauto vėjų prikalta. Nieko aš nebeprarasiu, Spindi apšarmoję balto miesto rūmai Jei nieko nebeturiu. Ir lange pražydus lelija balta.
Vien tik pavargusią širdį, Baltas paukštės skrydis virš baltos bedugnės, Viltį, kuri greit užges. Baltas stirnos šuolis ir balta brydė. Jei niekas nebesušildys, Baltas laimės sapnas, baltos skausmo ugnys Jei niekas nepasiges... Ir baltai sušvitus vakaro žvaigždė...
Drąsina, skubina, veda Laikas putotais žirgais, Neša per lūžtantį ledą Pėdsakus posmais margais. Eilėraštis prasidedantis iš P raidės
Petras Palmą pašokdino, Petras Palmą parlydėjo, Pasivaikščiot pavadino. Pasodint pupas padėjo Priešaušrėliais, paryčiais Pirštą pašinu padūręs Pušynėlio pakraščiais Prisišliejo prie pamūrės.
Po purienas pabraidysim, Pasikuitęs, pasitrynęs Pempių pulką pabaidysim Pyragu pasivaišinęs Pabendrausim, paplepėsim Pluteles pamirkė piene, Pagrioviais pavarlinėsim Pasimėgavo pupiene.
Palmos plaukus plukės puošia, Prisibuvęs, prisišlaistęs Pora per paraistę pluošia Pirties pamatus palaistęs Pakrūmėliais, pabaliais Palmos piernikų priputęs Plavinėja pašaliais. Pėdino paguost Pranutės.
Nuotraukos
Poezijos šventė pas V.Gasiūną, 2011 m. Rokiškyje
Danutė su vyru.
Tėvynės Sąjungos sąskrydyje Plateliuose, 2007 m. rugpjūčio mėn.
Dukraitės Elzytės krikštynų akimirka, 2008 m.
Su vaikaičiais Rugile ir Aidu, 2008 m.
Su vaikaičiais (dvynukais) Radvile ir Vakariu, 2010 m.
Italijoje, Neapolyje, 2011 m. spalio mėn.
Italijoje, 2011 m. spalio mėn.
Savo kieme, 2010 m. rugpjūčio mėn Poezijos pavasario akimirka, 2010 m.
Parengė Kristina Šarkaitė |
