Obelių šilo mūšio 65 metų minėjimas

Minėjimas buvo dvigubas

     Praėjusį sekmadienį (liepos 18 d.) Obelių Šv.Onos bažnyčioje šv.Mišių aukojimu prasidėjo svarbių šiam kraštui įvykių minėjimas: sukako 65 metai po sėkmingo partizanų mūšio Obelių šile bei 110 metų, kai pastatyta Obelių bažnyčia. Po šv.Mišių minėjimo dalyviai vyko padėti gėles Obelių kapinėse prie partizanams atminti skirto paminklo. Toliau sekė išvyka į Obelių šilą ir minėjimas vyko kautynių vietoje. Minėjimą labai šauniai vedė, padainuodami, padeklamuodami ir duodami kitiems pasisakyti, Obelių bendruomenės senuolių klubas, vadovė Leonora Šilinienė.

                                                                                 Daugiau nuotraukų skiltyje "Galerija" arba 

                                                                                 paspaudus čia: http://rokiskis.tsajunga.lt

     Apie kautynes jau buvo A.Dručkaus straipsnis G.R.Nr.78, norėtųsi tik priminti, kad Obeliuose dislokuotas baudžiamasis garnizonas ir stribai nedrįso pulti partizanų, puolimą pradėjo tik gavę pastiprinimą - iš Vokietijos grįžtančius kareivius. Vieni stribai partizanams buvo labai silpni ir nerimti priešininkai. Minėjime dalyvavęs ir kalbėjęs Seimo pasipriešinimo okupaciniams režimams komisijos pirmininkas A.Dumčius priminė netgi tokį atvejį, kai jo gimtojo Kupiškio rajono garsiose Šimonių giriose vienas partizanas susidūręs su stribais sugebėjo išguldyti 12 stribų, iš kurių vienas paskendo pelkėje. Išsamų pranešimą apie kautynes padaręs A.Dručkus priminė, kad prieš 65 metus liepos 13-ają kautynių dieną buvo toks pat gražus saulėtas sekmadienis (pagalvojau, gal ne toks karštas, kaip minėjimo dieną). Taigi, tą sekmadienį rusų kareivių pajėgos po kelių atakų, negalėdamos palaužti partizanų pasipriešinimo buvo priverstos pereiti prie fronte naudojamo pozicinio puolimo. Partizanai įsivelti į ilgas kautynes negalėjo dėl vienos priežasties - galėjo pritrūkti šaudmenų. Kovos sąlygos buvo labai nelygios, priešininkai šaudmenų turėjo pakankamai ir jų netaupydavo. Partizanai inscenizuodami kontrapuolimą pasitraukė, tarp išsigelbėjusių buvo trys nesunkiai sužeisti partizanai.

Minėjime dalyvavo Čečėnijos atstovė Lietuvoje Aminat Saijeva

     Pirmiausiai A.Saijeva priminė, kad partizanų mūšio diena sutapo su okupacinės Raudonosios Armijos Vilniaus užėmimu. Maskva saliutavo Vilniaus užėmimui, o Obelių partizanai parodė, kad nepripažįsta okupacijos ir gali deramai pasipriešinti netgi nelygioje kovoje. A.Saijeva Lietuvą lygina su Čečėnija ir jai nesuprantama kaip lietuviai lengvai be atsakomybės, savo noru apleidžia Tėvynę. Be kovos ir mūšių, paprastai pabėga, kaip vienas laikraštis rašė, evakuojasi.

     Čečenai dabar kreipiasi į Europos Strasbūro teismą dėl Rusijos kariuomenės žvėriškumų Čečėnijoje. Keršydami už tai rusų kareiviai žudo pareiškėjų giminaičius, aukomis tampa nuo 1 metų kūdikio iki 82 metų moterys. Mums tokie košmarai jau praeityje, padėti Čečėnijai galime rinkdami parašus.

Buvusio partizano vokiečio Henriko Nave likimas

     Vokiečių medecinos karininkas Henrikas Navė atsiliko nuo fronto ir buvo su partizanais Obelių šile. Kautynių dieną jį beuogaujantį sučiupo rusų kariuomenės žvalgai. Tardymo metu į klausymą kiek yra partizanų jis atsakė kad apie 1000, iš tikrųjų buvo apie 100, dar jis pagelbėjo partizanams, kad rusų kareivius vedė pro sargybos postus, kad juos pamatytų ir spėtų pranešti partizanams. Kitą dieną po kautynių Henriką sužeistą miške surado ir išgelbėjo vietinis gyventojas Steponas Galvelis. H.Nave norėdamas išlikti gyvas turėjo patekti į ligoninę, bet ten saugumas jį sugavo, ir jis buvo nuteistas 10-čiai metų lagerio. Atlikus bausmę jam pavyko grįžti į  Vokietiją. Kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę Henrikas 1994 metais atvyko į Lietuvą ir aplankė savo išgelbėtoją Steponą Galvelį. Mirė Henrikas Navė 1997 metais, Stepono Galvelio taip pat jau nėra gyvųjų tarpe.  

Steponas Galvelis (kairėje) ir Henrikas Navė

 (nuotrauka iš A. Dručkaus archyvo)

Sovietinis mitas apie "buržuazinius nacionalistus"

     Tarybiniais laikais sovietinė propoganda partizanus, kurie ypatingai sunkiomis sąlygomis sukūrė vieningą visoje Lietuvoje pasipriešinimo karinę sistemą, vadindavo ne kitaip, tik "banditais" arba "buržuaziniais nacionalistais". Palyginkime sovietinius partizanus vokiečių okupacijos metais, jie veikė tik vienur kitur, nebuvo vieningos sistemos, apimančios visą Lietuvą ir buvo didelis skirtumas, juos sprogmenimis, ginklais, šaudmenimis aprūpindavo Tarybų Sąjunga, Lietuvos partizanus neaprūpindavo niekas, galėjo kariauti ir priešintis tik karo metu surinktais ginklais ir šaudmenimis.

     A.Dručkus knygoje "Laukit, sugrįšim laisve nešini" aprašo gimtąjį Vaičėnų kaimą iš kurio buvo kilęs Balys Vaičėnas, Obelių šilo mūšio vadas, vėliau Vytauto apygardos vadas ir kiti partizanai. Tame kaime buvo tik keturios sodybos turėjusios po pusę valako (apie 10 ha). Tai buvo patys turtingiausi ūkininkai, kitos sodybos turėjo tik po trečdalį valako (ne daugiau, kaip po 6 ha žemės).

     Turėdami ir nedaug žemės jie gyveno gerai ir būtų gyvenę gerai, jei ne sovietiniai ubagai, pradžioje net aulinių batų neturėjo, žygiavo su "abmotkėm", apsivynioję kojas skudurais, atėję "vaduoti Lietuvos liaudį nuo skurdo". O tikruosius "buržuazinius nacionalistus", valdininkus, inteligentus, tuos, kurie turėjo daugiau žemės mūsų "vaduotojai" griebėsi "tvarkyti" dar prieš karą, o užbaigė po karo: šaudė, sodino į lagerius, trėmė į Sibirą. Didžiausi priešai "vaduotojams" buvo žmonės, kurie mylėjo savo Tėvynę, smerkė okupaciją arba jai priešinosi.

                                                                                                                  Petras Šalčius