BIRŽELIO 15 D. SUKAKO 70 METŲ, KAI

SOVIETINĖ RUSIJA OKUPAVO LIETUVĄ

TIKRIEJI BANDITAI BUVO J.STALINAS IR  V.LENINAS, KAS NETIKITE PASKAITYKITE IGORIO BUNIČIAUS KNYGĄ   „PARTIJOS AUKSAS“

V.Leninas aistringai svajodamas apie pasaulinę revoliuciją, suvokė, kad pirmasis žingsnis į šią svajonę turi būti  ginkluotas užgrobimas kokios nors valstybės su jos ištekliais, ekonominiu potencialu ir suprantama su aukso atsargomis. Leninas buvo nusižiūrėjęs Šveicariją. Specialistai mano, kad Leninas apie Ciurichą įsisvajojo todėl, kad pats neturėjo pinigų, nes po motinos mirties nutrūko perlaidos iš Rusijos, o jis užsidirbti pragyvenimui nemokėjo. Lenino politika buvo paprasta, kaip ir viskas, kas genialu, jis skelbė socializmo idėją: darbininkai neturi tėvynės, todėl socialistai niekada ir jokiomis aplinkybėmis neturi ginti valstybės interesų. Toks klausimo traktavimas bematant davė nuostabių rezultatų. Ir tuomet įvyko štai kas. Pasinaudojusi Rusijoje demokratiniu chaosu, kilusiu nuvertus monarchiją, valdžią šalyje užgrobė tarptautinė teroristinė organizacija, kurią savo pačios išsigelbėjimui finansavo Vokietija. To žmonijos istorijoje dar nėra buvę.

Ir tai, kad šitai pavyko pasauliui buvo visiškai netikėta, beje, ne mažiau, nei patiems dalyviams-saujelei įvairaus plauko avantiūristų, susitelkusių apie savo pusprotį lyderį. Mažiausia savo sėkme tikėjo būtent jie, todėl elgėsi atitinkamai. Apsirūpinę užsienio pasais, pasirengę bet kurią akimirką taip pat netikėtai išvykti iš Rusijos, kaip ir pasirodė, bolševikai pradėjo vogti šalies nacionalinius turtus, slėpti juos tamsiausiuose kampuose ir siųsti į užsienį. Iš pradžių tai buvo daroma skubotai ir nemokšiškai, niekas nežinojo ar pavyks rytoj plėšikauti.... Dar kriminaliniai elementai, padugnės griebėsi to pačio, tačiau naujoji valdžia būdama geriau organizuota ir ginkluota gauja šaudė juos vietoje, be teismo ir tardymo. Tačiau ideologiškai pagrįsti buvo būtina ir tai gimė beprotiškai genialioje liguistoje vado galvoje, savo nežabotu utopiškumu pašiurpino net jo artimus bendrininkus. Visas vertybes, carizmo ir išnaudotojų atgrobtas iš liaudies bolševikai atima siekdami vieno tikslo-vėliau padalyti jas po lygiai visiems darbo žmonėms. Kai kas tą pasaka ir patikėjo, o kas netikėjo, tuos šaudė, skandino baržose, degino cerkvėse, nuodijo dujomis rūsiuose be teismo ir tardymo.

„Būkite pavyzdingai negailestingi!“ mokė Iljičius. „Šaudyti, nieko neklausinėjant ir idiotiškai negaištant laiko!“

Štai toks buvo vienas iš banditų, užgrobusių valdžią Rusijoje, o Stalinas žiaurumu  jį pralenkė. Kai Stalinas darydavo „valymus“ jam „troikos“ pateikdavo albumus, vien nuotraukas, Stalinas prie nuotraukų parašydavo, kurį sušaudyti, kurį dar mušti. Stalinas buvo jau patyręs banditų vadas, su pravarde Koba, dar prieš revoliuciją vadovavo traukinių ir kitiems plėšimams.

NUSIBAIGUS V.LENINUI, J .STALINAS ATRADO GERĄ DRAUGĄ ADOLFĄ HITLERĮ

Be kita ko, Leninas gyveno palaidai, sirgo sifiliu, žiniasklaidoje rašė, kad esserė Kaplan šovė į jį už tai, kad jis ją užkrėtė sifiliu.

O nusibaigė Leninas daugiausiai pergyvendamas dėl  savo  prarastų lėšų užsienio bankuose. O Josifas Stalinas ir Adolfas Hitleris mokėsi vienas iš kito, daugiausiai iš J.Stalino mokėsi A.Hitleris.  Įstrigo atmintin toks aiškinimas: prancūzijos žurnalistė klausė Staliną, kaip jis sugeba taip gerai suvaldyti visą tautą. O jis atsakė: o jie vergai, ir kaip pavyzdį liepė atnešti ir nupešti plunksnas gyvai vištai. Kai plunksnos buvo nupeštos, višta nuolankiai glaudėsi prie plunksnas nupešusio žmogaus kojų.

Taigi, du draugai, abu socialistai, Stalinas ir Hitleris 1939 m. pasidalino Europą, Pabaltijys atiteko Rusijai, o Lenkiją puolė kartu, vokiečiai pirmi, po dviejų dienų nuo Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo, o rusai vėliau. Abi šalys-sąjungininkės surengė Breste bendrą kariuomenės pergalės paradą. Vienas nenaudėlis Stalinas ruošėsi pulti Europą, netgi visi tankai buvo puolamojo modelio, sandėliai buvo pripildyti Europos šalių kalbų vertimo žodynais, bet kitas nenaudėlis Hitleris padarė jam staigmeną- pats pirmas puolė Rusiją. Reikia pripažinti, kad visi šie trys veikėjai  buvo genialūs bepročiai, sugebėjo suvaldyti ir pražudyti milijonus žmonių. Dabar ES pripažinta, kad komunistinio režimo aukomis nuo 1917 m. iki režimo pabaigos tapo 74 mln. žmonių, o fašistinio (nacional socialistinio) aukos-56 mln.žmonių. Fašistai nubausti, komunistų-„nugalėtojų“ niekas nebaudžia...?!!

1940 m. BIRŽELIO 15 d. SOVIETŲ SAJUNGOS AGRESIJA LIETUVAI ATNEŠĖ DIDŽIULIUS NUOSTOLIUS

1939 m. rudenį SSRS privertė Lietuvą  pasirašyti tarpusavio pagalbos sutartį, pagal kurią buvo išpildytas 20 m. lietuvių troškimas atgauti sostinę Vilnių, bet to kaina buvo sovietinės armijos dalinių dislokavimas Lietuvoje. Pupų Dėdė (Petras Diržys) tuomet per radiją uždainavo: “Vilnius-mūsų, o mes rusų, o nuo šiol Lietuvėle, tu jau nebe mūsų ...“  Šitai suprantančiųjų tuomet Lietuvoje buvo nedaug...1940 m.birželio 14 d. Sovietų sąjunga įteikė Lietuvai ultimatumą, o birželio 15 d.į Lietuvą įžengė Raudonoji armija.

Dabar Semas priėmė rezoliuciją, kuria numatoma pažymėti  Sovietų sąjungos agresijos, (pagal Lietuvos ir SSRS konvenciją tai faktas), prieš Lietuvos Respubliką 70-asias metines ir pagerbti pirmąją šios agresijos auką-pasienio karininką Aleksandrą Barauską.

2010 m. birželio 15 d. sukako 70 m., kai Utoje, Varėnos r. į Lietuvos Respublikos teritoriją įsiveržęs  SSRS ginkluotojų pajėgų būrys užpuolė Lietuvos Respublikos pasienio užkardą ir žvėriškai nužudė neginkluotą sargybos viršininką  Aleksandrą Barauską.

1940 m. birželio 15 d. okupacija tęsėsi 50 metų, lietuvių tautai ir Lietuvoje gyvenusiems kitos tautybės žmonėms atnešdama sunkiai suskaičiuojamas aukas. Per 50 metų trukusią okupaciją (kartu su ketverių metų nacių okupacija) Lietuva neteko apie pusės milijono žmonių-ištremtų, nužudytų ir nukankintų, mirusių kalėjimuose. Okupavus Lietuvą sovietinė valdžia su vietiniais kolaborantais pradėjo suiminėti, žudyti, tremti jiems nepatinkančius žmones, kuriuos pavadindavo „socialiai svetimais elementais“, ar „liaudies priešais“. Šiai kategorijai buvo priskiriami valstybės tarnautojai, politinių partijų ir visuomeninių partijų veikėjai, mokytojai,karininkai,šauliai,policininkai,verslininkai,ūkininkai,drauge ir jų šeimų nariai, neišskiriant nei vaikų, nei kūdikių, nei neįgalių senelių. Kadangi mano tėvas buvo ūkininkas, aš pats, būdamas 5 metų amžiaus jau buvau priskirtas prie „liaudies priešų“ ir 1949 metais kartu su tėvais ištremtas į Sibirą, o grįžę iš Sibiro buvę tremtiniai buvo laikomi antrarūšiais žmonėmis. Jei ne sovietų okupacija, Lietuva dabar būtų tokia pat, kaip ir bet kuri Europos šalis, Danija, Švedija, juo labiau Suomija, prieš karą Lietuva  tvarkėsi geriau, nei Suomija. Daugiausiai užjaučiu Rusijos žmones, daugumoje tai labai geri žmonės, tą patyriau gyvendamas Sibire, tik viena bėda – su valdžia jiems tikrai nesiseka, prieš revoliuciją buvo turtingi, buvo darbininkai, valstiečiai, bet visi gyveno pakankamai gerai. Po revoliucijos valdžią paėmė Vokietijos finansuojama aferistų gauja, paplėšikavo, vėliau bandė kurti socializmą, postringavo, kliedėjo apie būsimą komunizmą, buvo tam tikrų socializmo privalumų, kurie žmonėms patiko, tačiau jų gyvenimo lygis labai daug atsiliko nuo laisvų demokratinių šalių gyvenimo lygio Europoje, o jau nekalbant apie JAV. O dabar  valdo Rusiją  čekistų įpėdiniai  buvę saugumiečiai ir oligarchai, atotrūkis tarp labai turtingų ir neturtingų didžiulis. Kai buvo prezidentas B.Elcenas, kurio dėka ir mūsų V.Landsbergio sumanumo dėka pavyko atsikratyti sovietinės kariuomenės, dar buvo viltis, kad Rusija gyvens demokratiškai ir žmonėms gyvenimas pagerės, deja, deja... Gaila paprastų Rusijos žmonių, šalis turi milžiniškus gamtinius resursus, milžiniškus žemės plotus, tačiau pasmerkti skurdžiam gyvenimui. Gyvenimo lygis priklauso nuo demokratijos lygio, tuo įsitikinau  1999 m. pabuvęs Jungtinėse Valstijose, Vokietijoje, Sibire, mano tremties vietoje. Gyvenimo lygis eina pakopomis žemyn: JAV, Vokietija, Lenkija, Lietuva, Rusija. Jungtinėse valstijose aš jaučiausi pagal savo atlyginimą biednas, o Sibire jaučiausi turtingas, maždaug, kaip amerikietis Lietuvoje.

LPKTS  Rokiškio skyriaus pirmininkas  Petras Šalčius